„Indija – kontrastų ir stereotipų šalis“, – sako čia apsilankęs vaikų folkloro ansamblis ,,Čiučiuruks“

Tiek stereotipų neturėjo nė viena Telšių rajono savivaldybės kultūros centro vaikų folkloro ansamblio ,,Čiučiuruks“ dalyvių aplankyta šalis, kiek sulaukė Indija. Tai ir kontrastų šalis. Ten galima pamatyti prabangius rūmus ir purvinus lūšnynus; kvapą gniaužiančias šventyklas ir skurdo nualintus rajonus. Tai mistiška, stebuklų ir kraštutinumų kupina šalis, viliojanti turistus iš viso pasaulio.

Keletas įdomių faktų. Pirmiausia, aplankęs Indiją pamatysi karvių gausą. Juk jiems šventas gyvulys, galintis laisvai klajoti Indijos miesto gatvėmis. Šalyje yra daugiau kaip milijonas milijonierių, tačiau dauguma indų išgyvena už mažiau nei tris dolerius per dieną. Net 35 proc. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Saristai tradicinis moterų drabužis iš medvilnės kasdienai ir iš šilko įvairioms progoms. 5,5 metrų ilgio, susiaučiamas aplink kūną ir nešiojamas būtinai su marškinėliais trumpomis rankovėmis. Saris daro stebuklus, nes apsisiautusi juo kiekviena be išimties moteris atrodo ypatingai moteriška. Šokiai – viena iš labiausiai išsivystytų meno šakų, išsiskiriantys išraiškingais rankų judesiais.

2017 m. gruodžio 8-18 d. Telšių rajono savivaldybės kultūros centro vaikų folkloro ansambliui ,,Čiučiuruks“ (vadovė Rita Macijauskienė) teko didžiulė garbė pristatyti Žemaitijos bei kitų Lietuvos regionų folklorą tarptautiniame menų festivalyje ,,Delhi International Children’s festival 2017“ Naujojo Delio mieste, Indijoje. Šis festivalis vienas iš seniausių ir didžiausių festivalių Indijoje. Festivalis, kuris prasidėjo 2000 m. su 4 tarptautiniais pasirodymais, šiais metais priėmė 12 užsienio vaikų folkloro grupių iš Europos bei Baltijos šalių ir 20 nacionalinių vaikų folkloro grupių. 

Pagrindinis festivalio tikslas – švęsti kultūrų įvairovę, sukurti pilnavertę ir kūrybišką erdvę pasaulio vaikams. Čia jie susitinka ir užmezga draugystės ryšius. Festivalyje jau dalyvavo daugiau kaip 250 vaikų folkloro grupių iš viso pasaulio. Vaikai, dalyvaudami šiame festivalyje, turi puikią galimybę susipažinti su kita kultūra ir civilizacija. Su kultūra, kuri yra labai skirtinga nuo savosios. Tai padeda vaikams geriau pažinti pasaulį. Pasirodymų metu vaikams duodama galimybė žvilgtelėti į naująją kultūrą. Jauni žmonės susitinka ir pamato skirtumus tarp jų mąstymo, suranda bendrą pagrindą draugystės pradžiai. ,,Oda yra labai plonas sluoksnis, bet viduje mes visi esame vienodi. Mes visi esame tokie panašūs ir tokie skirtingi“, – renginio atidarymo metu kalbėjo festivalio direktorius Utkarsh Marwah. Minėtas festivalis suteikė ,,Čiučiuruko“ vaikams progą parodyti tuos skirtumus per savo šalies folklorą. Delyje ,,čiučiurukai“ drauge su Baltijos šalių – Latvijos ir Estijos –atstovais dalyvavo koncertinės programos pristatymuose, kuriuose ,,Čiučiuruko“ nariai pristatė Lietuvos tradicinės kultūros lobyną: tautinį kostiumą, folklorą. Pristatydami savo programą, ,,Čiučiuruks“ dalyviai sulaukė didelio žiūrovų palaikymo ir susidomėjimo, ypač mokantis tradicinių mūsų krašto folkloro šokių, žaidimų ir ratelių.

Didelė garbė ir atsakomybė periferijos vaikams būti lygiaverčiais dalyviais kartu su festivalyje dalyvausiančių 12 įvairių pasaulio šalių atstovais seniausiame ,,Delhi International Children’s festival 2017“, turint galimybę garsinti Žemaitijos vardą. ,,Delhi International Children’s festival 2017“ – neeilinė proga pasidalinti patirtimis, kai į vieną vietą susiburia bendrų idėjų vienijami žmonės iš kitų pasaulio kampelių.

Telšiškiai suprato, kad indams lietuvaičiai atrodo labai egzotiškos išvaizdos, todėl teko fotografuotis su daugeliu indų: vyrais, moterimis, šeimomis.

Keletas pačių ,,Čiučiuruks“ dalyvių patirtų įspūdžių.

Kornelija Kučinskytė: Pati pirma diena Naujajame Delyje mane pasitiko su iššūkiais: automobilių šurmulys, kitokia kultūra, kitoks klimatas bei kitoks kraštovaizdis mane privertė pamąstyti, jog šioje šalyje manęs laukia daug naujų nuotykių, iššūkių, kurių nepatirčiau savo gimtinėje.

Pirmas keturias kelionės dienas turėjau galimybę gyventi indų šeimoje, kurioje pažinau indų kultūrą: mitybos įpročius, jų kasdienį gyvenimą. Nuo pirmųjų susitikimo sekundžių jie labai šiltai priėmė bei stengėsi, kad gerai jausčiausi. Pirmiausia susipažinau su mane gyventi priėmusia šeima. Ji nebuvo labai didelė, kaip įprasta Indijoje, tačiau išlaikiusi indiškas tradicijas. Jie su pasididžiavimu rodė savo šeimos nuotraukas iš kelionių bei iš didžiausios jų gyvenimo šventės – vestuvių. Indiškos vestuvės, skirtingai nei lietuviškos, pasižymi svečių gausa. Kuklioms vestuvėms būdinga nuo 400 iki 600 žmonių, o prabangioms – daugiau kaip 1000. Tam, kad visiems parodytų, jog jų namus aplankė didžiulė šventė savo namus (iš išorės) dekoruoja lemputėmis.

Didelį įspūdį paliko indiška virtuvė, kuri nė iš tolo nepriminė lietuviškų patiekalų. Maistas be galo aštrus, todėl man buvo gana sunku prie to priprasti. Be to, Indijoje dėl religinių įsitikinimų daugelis gyventojų yra vegetarai ar net veganai, todėl jų dienos maisto racioną sudaro: ryžiai, pupelės, žirniai bei kitos daržovės pagardintos aštriais prieskoniais. Šeimoje valgėme tradiciškus patiekalus, tik paprašėme, kad nebūtų taip aštru. Taip pat gyvendama indiškoje šeimoje pamačiau šeimininkės prieskonių kolekciją, kaip gaminamas indiškas maistas: tradicinė duona bei indiška arbata „Masala“.

Didžiausią įspūdį paliko vienas iš pasaulio stebuklų – Tadžmahalas, kurį pastatė mongolų imperatorius Šah Jahan savo mylimai žmonai Mumtaz Mahal. Žinomiausia šio architektūros perlo vieta yra balto marmuro mauzoliejus. Tadžmahalo statyba truko 22 metus, jį statė 22 tūkst. darbininkų. Aplankėme ne tik šį garsų mauzoliejų, bet ir Agros fortą, kuris taip pat yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą.

Eglė Adomaitytė: Indija – neįprasta, spalvinga, įdomi šalis. Atvykus iš Lietuvos į šią šalį galėjome pasijusti tarsi kitoje planetoje, nes kultūrų skirtumai buvo neįtikėtini. Adaptacija buvo sunki. Nepaisant to, kad šalis išties skurdi, buvome priimti labai šiltai ir maloniai. Pamatėme, kad nors dauguma žmonių ir gyvena neturtingai, ypatingai moka linksmintis ir švęsti. Įspūdį paliko tiek kultūra, tiek kraštovaizdžio spalvingumas. Labiausiai įsiminė egzotiškas maistas bei žmonių nuoširdumas ir draugiškumas, kurį jautėme tiek mokyklose, tiek gatvėse. Svarstau, ar norėčiau sugrįžti į Indiją antrą kartą, nes didelė nešvara visus mus trikdė, tačiau džiaugiuosi, kad likimas man suteikė galimybę ją iš arčiau pamatyti.

Arina Beržytė: Prieš kelionę buvau girdėjusi daug mitų/gandų apie šią šalį, tačiau nuvykusi ten supratau, kad jie nėra visiškai tikslūs. Tikėjausi, kad gyvensime labai skurdžiai, miegosime ant grindų, neturėsime tualeto ir pan. Tačiau turėjome lovą, tualetą, šiokį tokį dušą ir netgi televizorių. Taip, Indijoje yra daug žmonių, kurie elgetauja, skursta, kurie neturi maisto ir stogo virš galvos, tačiau egzistuoja „vidurinioji žmonių klasė“. Mane labiausiai stebino maistas. Visi patiekalai, kuriuos valgėme, buvo vegetariški, labai aštrūs, o saldumynai šleikščiai saldūs. Daugelis galvoja, kad indai yra labai liekni ir sveiki. Tačiau tai tik dar vienas mitas. Jie labai mėgsta saldumynus, o taip pat greitą ir nesveiką aliejuje permirkusį maistą, naudoja daug druskos ir cukraus. Daugeliui indų tualetinis popierius – atstumiantis dalykas. Jie mano, kad švariau vandenį tualete nuleisti naudojant kairę ranką, kuri laikoma nešvaria ir niekada nenaudojama valgant. Ši kelionė buvo neapsakomai įdomi, pilna įspūdžių ir puiki patirtis.

Evelina Brasaitė: „Atskridę į Naująjį Delį, nuvykome į tarptautinę „Ryan Internationasl School“, kurioje mus pasitiko mokyklos prezidentas su savo komanda bei moksleiviais, kurių šeimose mes ir apsigyvenome. Sutikimas buvo labai šiltas, jie visi atsistoję plojo, šypsojosi, apdovanojo mus gėlių nupintais vainikais – tai pasveikinimo ir pagarbos svečiui simbolis. Gyvenimas šeimose, man liks, kaip įdomiausias ir šilčiausias įspūdis. Indai vertina vienas kitą, daug laiko praleisdami kartu. Kiekvieną rytą važiuodavome į vis skirtingas mokyklas su tradiciniais mokykliniais autobusais. Mokyklose būdavome sutikti su gėlių vainikais, plojimais, vaikų pasveikinimais mosuojant Lietuvos ir Indijos vėliavomis, grojant vaikų orkestrui. Mokiniai būdavo paruošę tradicinių šokių pasirodymus, žaidimų bei dainų. Gyvenant šeimose pažinau indų kasdienybę, papročius, tradicijas. Festivalis išsiskyrė iš kitų šalių festivalių, kuriuose esame dalyvavę. Tai buvo menų festivalis, kuriame vaidino aktoriai, savo šalį pristatė šokėjai, žonglieriai, akrobatai, folkloristai ir pan. Tai buvo įspūdinga ir tai pakartočiau dar kartą“.

Martynas Jurgutis: „Atvežę prie šeimos namų mus pasitiko pulkas Indijos mokinukų ir keletas mokytojų. Norėjome žengti pirmuosius žingsnius laikinųjų namų link, bet mus sustabdė Keshav (berniuko vardas pas, kurį gyvenome) tėtis. Išgirdome tik keletą angliškų žodžių, iš kurių supratome, jog tai bus priėmimo į namus apeigos. Įspaudė ant kaktos raudoną tašką ir uždėjo gvazdiko žiedų vėrinį. Šiuo pasitikimu supratome, kad buvo ilgai ruoštasi ir šeima mūsų labai laukė. Pirmas klausimas įžengus į namus buvo, ar norime paragauti tradicinio patiekalo? Šiek tiek girdėję, jog Indijoje maistas aštrus ir 70 proc. indų yra vegetarai, negalėjome praleisti šanso. Tad visas 10 dienų ragavome įvairaus indiško maisto, kuris mūsų lietuviškiems skrandžiams išties buvo gan aštrus. Įdomu tai, kad name, kuriame gyvenome, dienos metu veikė mokyklėlė. Mokyklą lanko mokiniai, kurių tėvai negali leisti vaikų į prestižinę mokyklą, kuri per mėnesį kainuoja 300 eurų. Pirmąją dieną šeima mus vežė į garsią šių laikų šventyklą Akshardham, kurioje viskas sukurta žmonių rankomis. Kitą dieną vykome į vieną iš įspūdingiausių Mogolų imperijos statinių – Tadžmahalą. Grįžome išsekę, bet pilni įspūdžių. Tik ten nuvykę ir pamate dideli skurdą ir mašinų chaosą gatvėse, pajautę stiprų smogo kvapą,  supranti, kaip gera čia – Lietuvoje“.

Telšių kultūros centro inf.